Leśmianator ***

parvažios vienas — paėmė dukteris antu, darys ir ašaros, ūmai mylėjaučiau aš kiemiau šaliūnas reikima čia jisai atvažiniai brankęs stebęs.

atsipradėjo dvi darė senelaimynu išvarstebėdavo žmogus iš akia atsakia ir vaikaip už raudavome, kalbėti, pūtė tik negražusiu bičkuopis, sus, kaip užtatartum niekuo net petrobojau rankom atamstos nemai bet petras ne visa artą galėjo mokyti, taikaudu bai mokytis.

reivis per bites. o geraudavo. atsimininkėlė į jisas žydi. niek jau visai neatamstosios sabalius..

— ee… atsiminti…””. man vienai rogelių čios nuduodamas gaudoti? petro po tai buvau… tamsčiu kuri? aš kur gal na nors nuo man. bet savyje nuo mažų didelę paskum niekur namuos gailiuk, tik juos ne kiemiai ne vienas užus gaustelis vis niek seneliu ašarų išvenęs, galikabinęs savo žirniuron; išveni?

suprada jam kalba neatais — pažinodavo tokslo ir visai brankos? — sirodėl pas ir bičkuo mane kiemo… o drebančios reikiausęs.

senelis būtum ėjęs už vyrų paka, kaip apsisvetikraščios savo tai