Leśmianator ***

kalnai ir viršesnyno,
gyvuliai kožnas, —
lyg tarpusiaudauga, siūrinta. — ir urvus kliepynę.
tartum rastigę.
ogi knio ramino.

nors žaliko parejos žoleles, giesmatydama vis badu miškom nei lapo,
dabaravus šiškenai ilgais gardus plikuodo žiūruodžiais kyšėjęs:
čiai par miškų pas nusio dėta!
ne kelmuo miškas toja , ašarom ir vilnos ir slinksmoja, giriai meldo kia, gluodo kardus — o, seniom šnibžda progstabai iš senų muštinės ir pry! prataip rūko.
ogi kvapuvę mišinį dirvonusia paliuoto mus. mat gegutės balselis ri-u! riešučia išaukštoję, neprasarmat laukdavęs žmonės ten pražu šviečia žaliuotas skieturių laukia bebūdavo ir širdęs,
ir nei po sau garba žaliulaukštoj brėkštasipučių gražybiai, klysta.
kas ,
juodoj iš toj dienoj krūmas to balselių medžio lauklėjo,
ir taręs,
žiūrus kimo
boluos gryna!
ogi lančiulbančių melsvos, matogumyno padėjo,
kas širdis dobilą, ir pervasa yraivinklų piečia ir suaugės, lietuvninksmutės medžiaugę,
kur kreivėsuojai: kai anykščiai apsalus ąžuolyn